Jonas užėjo trumpam. Smarkiai įsiveržė plėšdamas mano varganas, kvykiančias žydras duris. Paskui jį po visą kambarį pasklido gaivus pavasarinis skersvėjis. Užmiegotu ir pagiringu balsu, Jonas išskiemenavo: „Aš auginu ryklį“. Ir apsisukęs ant kulno, tiesiog išėjo.
Akimirką sėdėjau pakėlusi vieną antakį. Truktelėjau pečiais. Viduje tikėjausi, kad lėkdamas šaligatviu jis kokiu nors mistiniu būdu pajus mano žavingąjį truktelėjimą pečiais ir sugrįš puodeliui arbatos. Nuleidau akis atgal į laikraštį. „Aš auginu ryklį“. Pffff.
Skaičiau straipsnį apie jauną vaikinuką vardu Justas. Jį pasodino į kalėjimą už neapmokestintas pajamas iš futbolo marškinėlių gamybos. Jų vyrukas pardavė trisdešimt tūkstančių.
Nuotraukoje iš teismo posėdžio, vyras pozavo su sarkastiška šypsena, pakeltu antakiu ir į šonus išskėstais pečiais. Jis dėvėjo žavingus akinius raudonais apvaliais rėmeliais. Jie net neatrodė labai brangūs. Maždaug tokie kaip mano- vidutines pajamas gaunančio žmogaus. Gaila, kad šį vyrą pasodino, galvojau šliurpteldama nemažą kakavos gurkšnį. Toks žavingas. Tas Justas.
Su viena ašara akies kamputyje, nušveičiau laikraštį į kakavos balą ant liūdno žurnalinio staliuko. Nusipurčiusi šokoladinės duonos trupinius nuo pūkuotos pižamos su žvaigždutėmis. Atsidariau rašomojo stalo stalčių ir atsisėdau rašyti atvirutę vyrui iš laikraščio. „Gaila, kad Jus pasodino į Azkabano kalėjimą už tokį kvailą nusikaltimą.“ Atvirukas buvo iš filmuko „Undinėlė.“ Šalia mėtėsi mano iškeldinimo iš buto laiškas. Oh well...
Greta Oldenburg, Kaunas.
2022
