Jiedu išsišiepę kulniavo paupiu, aptarinėdami trumpametražę komediją „Tingūs žmonės ir žmonės, kurie susipažino bažnyčioje“.
-Na, žinai. Jie ten tiksliai kažkokie kitokie. „Ramus gyvenimas. Paprastas. Kaimas. Vanduo“. Amerikoniška svajonė. Super duper. Aš ir norėčiau gyventi taip. O iš jų dar juokiasi. Eilinių sienų lygintojų. Frankenšteinai. Negražūs žmonės. Ko tik neprisiklausai per dieną. Nuo kada mes skiriamės?? Alyvmedžiai- tai tokia tradicija. Nekaltos mergelės jūs juk visos. Aš taaaaaip noriu motociklo. Bet man negalima. Dar ne šiandien. Kažkaip jaučiu pareigą atitarnauti pasauliui pajuodusiomis panagėmis bent iki trisdešimt dvejų. O toliau- bus matyti. „Paaiškink man, brangusis, kuo tokie žmonės nėra negyvi? Jokios laisvės, polėkio, vidinės paukštės. Nereikia jiems nuotykių, nereikia jiems įspūdžių....“ Ecch, jūs laumės. Visos vienodos. Kodėl žmogui taip sunku susitaikyti su kokie panašūs mūsų tie gabumai....Lyg aplankytų foto vietų skaiius reikalauja kokio Gineso rekordo. Aš. Taip pat nporėjau pabūti jaunas. Toks, beje, ir esu. Žinai, kartais jausdavausi truputį lyg kokia prekė.
-Aha. Aš irgi vargiai galiu atsidžiaugti, kaip po šitiekos tingių slogučių mudu vienas kitą radome. Tiek tobulų moterų. Nuo senų senovės, kaip kokiame Džeinės Ostin ar Dikenso romane. Tiesiog numiršta iš meilės.... Tai aš dar vaikystėėje sau tariau- nė nemėginkite iš manęs atimti pieštuko ir popieriaus. Pianino. Kad ir kaip sunku prasibrauti. Man tiesiog patinka. Visiems patinka. Todėl pristatau tau Savaitės pabaisą.
Alina ištraukė iš aplanko popieriaus lakštą su dviem pūzrotais smagiai išsišiepusiais duonažmogiais. Mergaitė duonažmogė segėjo rožinius kaspinus ir turėjo ryškiai raudonus, žvyneliais išsiuvinėtus laivelius. Rankose ji laikė pintinę kiaušinių, o pro skylutę žiopsojo mažas viščiukas.Šalia pirštu grūmojo ūsuotas stambuolis duonažmogis. Tiesiai į mudu abu. Lyg tai mokė. Nenusikalsti.
-Eeeei, jis čia traukia operos arijas? Grūmoja jaunimui gyventi draugiškai...?
-Mes mergaitės, žinai, augame liūdnos. Visos norime jaustis princesėmis, bet nedaugeliui iš tiesų taip... Nuskyla.... Tai tiesiog tame kaimo fone nupiešiau tuos baisius žmones su savo nepasisekusiais pilkapelėmis vaikais. Pabaisas. Neišprususius, „kultūros neragavusius menkus žmogelius“. Žinai, gal skambės dramatiškai. Bet daugybė moterų kenčia ir visdar miršta nuo tos meilės. Pulkais.... O dar tie grožio standartai. Kokie aukšti. Su spuogu baugu išeiti į gatvę.
Dar noriu tau kai ką papasakoti. Man asmeniškai tai yra svarbu. Kartą buvusi klasiokė policiniinkė šovė į mane tazeriu tiesiog gatvėje, nes labai garsiai plyšavau Džeimsą Brauną. Lygtai būtume agresyvūs. Neieškau užuojautos ar panašiai. Tiesiog. Nuo to laiko viskas, kas bent iš tolo primena filmą „Mean Girls“. Man socialiniame lygmenyje. Darbo rinkoje. Atrodo kirmėliški. Žiaurūs ir neteisingi parazitai. Šventoji vanagloria. . Žodžiu. Kai kas godojasi dėmesio trūkumu ir galvos skausmais. Kai kas visdar miršta iš meilės, kartais ausys raudonuoja nuo apkalbų tuose rateliuose. Viskas juk leistina.... Viskas man apie saviraišką....Šeimą....
-Čia matyt ir bus visa bėda, brangiausioji. Visi žmonės vienodai gražūs. O padaryti gali ką? Nieko. Laisvė- brangiausias mūsų turtas. Ir meilė. Ta kita, neturtinė vertybė. O kai vargiai sukrapštai tiek vieną, tiek kitą. Tada jau problematiška. Ir skauda.Reikia piešti žmones-bulkutes.
- Na, į mane šovė tazeriu. Ir. Aš taip pat mėgstu keliauti.Visi mėgstame.
-Žiūrėk. Šita mano ex. Turi plačią vanago nosį. Sėdi notarinėje. Perkelia žmones po keptos lašišos valandai. Dviems. Ir jie laukia. Ir laukia.... Ir laukia.... Tai tiesiog. Visi ją visada ir prisimins, kaip meluoti linkusią kalę plokšia vanago nosimi nosimi. Bet visvien. Na jūs būtybės ir piktos.
-Viskas dėl tų iš kokono norinčių išlysti drugelių, mielasis. Viskas. Apie tuos drugelius. Ir kodėl žmogus turi mokėti už kažkokį vaikišką pokštą?
- Taip, pasaulyje be meilės baisiai liūdna. Ir be drugelių.
Greta Oldenburg, Kaunas 2022
